Sukčių skambučiai kainuoja tūkstančius: kaip atpažinti dažniausią apgaulės scenarijų

Vilniaus apskrities policija fiksuoja naujus sukčiavimo atvejus, kai gyventojai, patikėję telefonu kalbančiais apsimetėliais, prarado dideles pinigų sumas. Apie tai pranešė „Ukmergės žinios“, remdamosi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato informacija.

Skelbiama, kad Elektrėnuose 76 metų moteriai keturis mėnesius skambinę nepažįstami asmenys, prisistatę policijos pareigūnais, išviliojo apie 100 tūkst. eurų. Kituose praneštuose atvejuose nukentėjusieji neteko 7 250 eurų, 3 330 eurų, 3 500 eurų, 1 280 eurų, 29 448 eurų, 41 tūkst. eurų ir 52 tūkst. eurų. Dėl šių įvykių pradėti ikiteisminiai tyrimai.

Nors pranešime minimi atvejai fiksuoti skirtingose Vilniaus apskrities vietose ir užsienyje, jų modelis aktualus ir Ukmergės rajono gyventojams. Sukčių scenarijai dažnai kartojasi: skambinantysis kuria skubos jausmą, prisistato institucijos darbuotoju, gąsdina gresiančia atsakomybe arba tikina, kad reikia „apsaugoti“ pinigus.

Dažniausias scenarijus – tariami pareigūnai ir banko darbuotojai

Policijos pateiktoje informacijoje kartojasi keli vaidmenys, kuriais naudojasi nusikaltėliai. Vieni prisistato policijos pareigūnais, kiti – banko, telekomunikacijų bendrovės ar Valstybinės mokesčių inspekcijos darbuotojais. Kartais viename pokalbyje ar kelių pokalbių grandinėje pasirodo keli „specialistai“, kad istorija atrodytų įtikinamesnė.

Tokiu būdu žmogui sukuriamas įspūdis, kad jis bendrauja su keliomis institucijomis, kurios neva sprendžia rimtą problemą: bando sustabdyti nusikaltimą, patikrinti pinigų kilmę, apsaugoti sąskaitą ar sulaikyti įtariamuosius. Iš tiesų tai yra psichologinis spaudimas, skirtas priversti auką veikti greitai ir nepasitarti su artimaisiais.

Svarbiausia taisyklė – tikri pareigūnai, bankų ar telekomunikacijų įmonių darbuotojai telefonu neprašo perduoti grynųjų pinigų nepažįstamiems asmenims, nepageidauja banko kortelės su PIN kodu ir nereikalauja pervesti santaupų į „saugią“ sąskaitą. Toks prašymas yra aiškus signalas nutraukti pokalbį.

Kodėl sukčiai taikosi į vyresnius žmones?

Dalis praneštų atvejų susijusi su vyresnio amžiaus žmonėmis. Tai nereiškia, kad nuo apgaulės apsaugoti jaunesni gyventojai, tačiau senjorai dažnai tampa patogesniu taikiniu dėl kelių priežasčių: jie gali labiau pasitikėti oficialiai prisistatančiais asmenimis, rečiau tikrinti informaciją internetu, o skambučio metu patirtas stresas gali apsunkinti sprendimų priėmimą.

Sukčiai tuo naudojasi. Jie kalba griežtu tonu, neleidžia padėti ragelio, ragina niekam nieko nesakyti, kartais tvirtina, kad artimieji taip pat gali būti „įtraukti“ į tyrimą. Tokios frazės skirtos izoliuoti žmogų ir užkirsti kelią natūraliai reakcijai – pasitarti.

Todėl šeimoms verta iš anksto aptarti paprastą susitarimą: jeigu kas nors telefonu prašo pinigų, banko duomenų, kortelės ar atvykti susitikti su nepažįstamu asmeniu, pokalbis turi būti nedelsiant nutrauktas. Po to reikia paskambinti artimam žmogui arba oficialiu institucijos numeriu, kurį gyventojas pats susiranda, o ne tuo, kurį padiktavo skambintojas.

Investavimo pasiūlymai – dar viena rizikos zona

Tarp policijos minimų atvejų yra ir investicinio sukčiavimo epizodas: moteriai telefonu pasiūlyta investuoti į akcijas, tačiau vietoje žadėto pelno ji prarado beveik 29,5 tūkst. eurų. Tokios schemos dažnai prasideda nuo reklamos internete arba netikėto skambučio, kuriame žadamas greitas, saugus ir didelis uždarbis.

Patikimas investavimas niekada neprasideda nuo spaudimo čia pat pervesti pinigus ar įsidiegti nuotolinio valdymo programėlę. Jeigu nepažįstamas „konsultantas“ prašo prisijungti prie banko, parodyti ekraną, perduoti prisijungimo kodus ar leisti jam valdyti kompiuterį, tai yra pavojinga situacija.

Gyventojams verta prisiminti, kad finansines paslaugas teikiančios įmonės turi būti licencijuotos, o bet kokį pasiūlymą galima patikrinti savarankiškai. Skubėjimas ir pažadai „ši galimybė galioja tik šiandien“ turėtų kelti ne pasitikėjimą, o įtarimą.

Ką daryti sulaukus įtartino skambučio?

Pirmas žingsnis – sustabdyti pokalbį. Nereikia ginčytis, aiškintis ar įrodinėti, kad skambintojas meluoja. Pakanka pasakyti, kad informaciją patikrinsite savarankiškai, ir padėti ragelį. Jeigu skambintojas grasina, spaudžia arba liepia niekam nesakyti, tai tik dar labiau patvirtina, kad situacija įtartina.

Antras žingsnis – susisiekti su artimaisiais arba oficialiomis institucijomis. Policijos pagalbos numeris skubiais atvejais yra 112. Banko numerį reikia rinkti iš oficialios banko svetainės arba banko kortelės, o ne iš gautos SMS žinutės ar skambintojo padiktuoto numerio.

Trečias žingsnis – nedelsiant kreiptis į banką, jei pinigai jau pervesti arba perduoti duomenys. Kuo greičiau apie tai pranešama, tuo daugiau galimybių sustabdyti dalį operacijų arba bent užkirsti kelią tolesnei žalai.

Bendruomenės vaidmuo – pasikalbėti iš anksto

Tokie sukčiavimo atvejai parodo, kad prevencija prasideda ne tik nuo policijos pranešimų, bet ir nuo kasdienių pokalbių šeimose, kaimynystėje bei bendruomenėse. Ypač svarbu pasiekti tuos žmones, kurie rečiau skaito naujienas internete arba gyvena vieni.

Artimieji gali padėti labai konkrečiai: užrašyti ant lapelio taisyklę „telefonu pinigų niekam neperduodu“, pakabinti matomoje vietoje artimųjų ir pagalbos numerius, paaiškinti, kad tikras pareigūnas nepyks, jei žmogus pasakys norintis informaciją pasitikrinti pats.

Sukčių metodai keičiasi, tačiau jų tikslas išlieka tas pats – išgąsdinti, paskubinti ir atskirti žmogų nuo patikimo patarimo. Kuo dažniau apie tai kalbama viešai, tuo daugiau gyventojų atpažįsta pavojingą scenarijų dar prieš patirdami nuostolių.