Siesikų pilyje baigiama unikali XVII amžiaus sienų tapybos restauracija

Siesikų pilyje artėja prie pabaigos vienas svarbiausių pastarųjų metų Ukmergės krašto kultūros paveldo darbų – XVII amžiaus sienų tapybos konservavimas ir restauravimas. Ukmergės kraštotyros muziejus skelbia, kad šis dekoras yra išskirtinis ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių mastu, todėl darbų pabaiga svarbi ne vien Siesikams ar Ukmergės rajonui.

Renesansinė Siesikų pilis jau seniai laikoma vienu ryškiausių rajono paveldo objektų. Tačiau antrojo aukšto sienų tapyba ilgą laiką buvo matoma tik fragmentiškai: ją pažeidė laikas, pastato pertvarkymai ir prasta būklė XX amžiaus pabaigoje. Restauravimo darbai leidžia išsaugoti tai, kas dar liko autentiška, ir kartu geriau suprasti, kaip atrodė didikų rezidencijų interjerai prieš kelis šimtmečius.

Kuo ši tapyba išskirtinė

„Ukmergės žinios“, remdamosi Ukmergės kraštotyros muziejaus informacija, rašo, kad Siesikų pilyje išlikęs XVII amžiaus sienų dekoras neturi analogų Lietuvoje. Restauratorė Indrė Valkiūnienė pabrėžia, jog tokių tapybos pavyzdžių šalyje būtų galima suskaičiuoti labai nedaug.

Vertingiausi fragmentai siejami su alegoriniais ir mitologiniais siužetais, taip pat prabangius audinius imituojančia sienų puošyba. Renesanso epochoje tokia tapyba nebuvo vien papuošimas – ji rodė savininkų išsilavinimą, ryšius su Europos kultūra ir norą sekti to meto meninėmis tendencijomis. Nustatyta, kad freskų siužetai buvo kuriami pagal Vakarų Europos dailininkų darbus.

Restauravimas sustabdė nykimą

Iki darbų pradžios sienų tapybos būklė buvo sudėtinga. Autentiškas tinkas vietomis buvo atšokęs nuo mūro, o dažų sluoksnis tapęs trapus ir lengvai pažeidžiamas. Tokiais atvejais svarbiausias restauratorių tikslas pirmiausia yra ne „atnaujinti“ vaizdą, o sustabdyti irimą: sutvirtinti pagrindą, apsaugoti dažų sluoksnį ir išsaugoti kuo daugiau autentiškos medžiagos.

Projektas vykdomas nuo 2024 metų pagal Kultūros ministro patvirtintą nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų finansavimo programą. Užsakovas – Kultūros infrastruktūros centras, rangovas – UAB „Opus optimum“. Prie projekto daliniu finansavimu ir palaikymu prisideda Ukmergės rajono savivaldybė bei Ukmergės kraštotyros muziejus.

Ką tai reikš lankytojams

Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė Daiva Tereščenko nurodo, kad projektą planuojama galutinai užbaigti šiais metais. Baigus darbus pilis turėtų dar plačiau atsiverti ekskursijoms, parodoms, edukacijoms ir renginiams, padedantiems pažinti Lietuvos renesanso epochą.

Tai svarbu ir turizmui: Siesikų pilis yra vienas iš objektų, galinčių pritraukti lankytojus ne tik iš Ukmergės rajono, bet ir iš kitų Lietuvos miestų. Autentiškai pristatyta sienų tapyba suteikia galimybę pasakoti ne bendrą, o labai konkrečią vietos istoriją – apie Daumantų-Siesickių laikų rezidenciją, jos architektūrą, meną ir vėlesnius dvaro pokyčius.

Dvaro sodyboje darbai tęsis

Nors pilies viduje, be šio projekto, naujų darbų šiuo metu nenumatyta, Siesikų dvaro sodyboje planai nesustoja. Artimiausiu metu laukia pilies bokšto remontas. Taip pat savivaldybės taryba yra pritarusi projektui, kuriuo vadinamajame Akademijos pastate planuojama sukurti edukacines erdves.

Numatoma rekonstruoti pastatą, pakeisti jo paskirtį į kultūros, atlikti restauravimo ir remonto darbus, įrengti edukacijų bei daugiafunkces patalpas, pasirūpinti prieinamumu žmonėms su negalia, įsigyti įrangą ir baldus. Skelbiama projekto vertė – apie 1,9 mln. eurų. Jį numatoma finansuoti Europos regioninės plėtros fondo, bendrojo finansavimo ir Ukmergės rajono savivaldybės lėšomis.

Kodėl tai svarbu Ukmergės kraštui

Siesikų dvaro sodybą sudaro pilis, Akademija vadintas pastatas, spirito varykla, svirnas, paukštidė ir parkas. Tai viena seniausių Lietuvoje išlikusių Renesanso epochos rezidencijų. Tokie objektai yra trapūs: jų vertė slypi ne tik sienose ar dokumentuose, bet ir detalėse, kurias lengva prarasti, jei restauravimas atidedamas per ilgai.

Todėl sienų tapybos restauravimo pabaiga yra gera žinia visam rajonui. Ji rodo, kad Ukmergės krašto paveldas gali būti ne tik saugomas, bet ir iš naujo atveriamas žmonėms – kaip gyvas pasakojimas apie vietos istoriją, meną ir bendruomenės atsakomybę už tai, kas paveldėta.