Ukmergės bendruomenės narių kelionė į Šeduvoje veikiantį muziejų „Dingęs štetlas“ tapo proga dar kartą prisiminti, kad žydų istorija Lietuvoje nėra tik didžiųjų miestų ar vadovėlių tema. Tai ir Ukmergės, ir daugelio kitų Lietuvos miestų bei miestelių atminties dalis.
Kaip rašo „Gimtoji žemė“, Pagyvenusių žmonių asociacijos Ukmergės skyriaus narius apsilankyti muziejuje paskatino ne tik noras giliau pažinti Holokausto istoriją. Susidomėjimą sustiprino ir žinia, kad „Dingęs štetlas“ pateko į 2026 metų septynių gražiausių pasaulio muziejų sąrašą, kurį paskelbė tarptautiniai architektūros ir dizaino apdovanojimai „Prix Versailles“.
Muziejus apie prarastą štetlų pasaulį
„Dingęs štetlas“ pasakoja apie žydų miestelių civilizaciją, kuri daugiau kaip 600 metų gyvavo Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje – dabartinėje Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Štetluose žydų bendruomenės kalbėjo jidiš kalba, puoselėjo judaizmo tradicijas, kūrė savitą kultūrinį paveldą ir kasdieniu gyvenimu dalijosi su greta gyvenusiomis krikščionių bendruomenėmis.
Ukmergiškių aplankyta ekspozicija prasideda nuo įžanginio pasakojimo apie šį pasaulį, o vėliau lankytojai kviečiami į erdves, kuriose atkuriamas miestelio gyvenimo ritmas. Turgaus galerija primena, kad turgus buvo štetlo širdis – prekybos, amatų, susitikimų ir kasdienės komunikacijos vieta.
Nuo kasdienybės iki Holokausto
Muziejuje lankytojai susipažįsta ne tik su buvusiu kasdieniu gyvenimu, bet ir su bendruomenės svajonėmis, religija, kultūra bei tragiškais Antrojo pasaulinio karo įvykiais. Ekspozicija veda nuo gyvo, įvairaus ir dinamiško štetlo pasaulio iki Holokausto, sunaikinusio Lietuvos žydų bendruomenes.
Toks pasakojimo kelias svarbus todėl, kad žydų istorija dažnai prisimenama tik per sunaikinimo prizmę. „Dingęs štetlas“ padeda pamatyti ir tai, kas buvo iki tragedijos: žmones, jų darbus, tikėjimą, šeimas, planus, mokslą, ginčus, kultūrą ir bendrą miestelių kasdienybę.
Kodėl tai svarbu Ukmergei?
Ukmergės kraštas taip pat turi žydų istorijos sluoksnį. Miesto ir rajono atmintyje išlikę vardai, vietos, kapinės, buvusių bendruomenių pėdsakai ir skaudžios netektys. Todėl tokios kelionės nėra vien pažintinės išvykos – jos padeda geriau suprasti ir savo miesto praeitį.
Atmintis tampa gyva tada, kai ji susiejama su konkrečiomis vietomis, žmonėmis ir pasakojimais. Muziejus Šeduvoje leidžia lankytojams pamatyti platesnį Lietuvos žydų istorijos kontekstą, o grįžus į Ukmergę lengviau atpažinti, kad panašūs pasakojimai egzistavo ir čia.
Atmintis kaip bendruomenės atsakomybė
Žinia, kad „Dingęs štetlas“ sulaukė tarptautinio architektūros ir dizaino įvertinimo, svarbi ne tik muziejui. Ji parodo, kad atminties vietos gali būti šiuolaikiškos, paveikios ir įtraukiančios. Tokios erdvės padeda kalbėti apie sudėtingą istoriją taip, kad ji pasiektų skirtingas kartas.
Ukmergiškių apsilankymas primena paprastą, bet svarbią mintį: atmintis negali būti beženklė. Ji turi turėti vietas, tekstus, pasakojimus ir žmones, kurie nori klausytis. Tik taip prarastas štetlų pasaulis lieka ne vien archyvuose, bet ir gyvoje bendruomenių savivokoje.
